Statybinių plytų istorija

Iš visų statybinių medžiagų senesnės už plytas yra tik medis ir akmuo.

Kasinėjimai Mesopotamijoje, Egipte ir kituose civilizacijos centruose rodo, kad grandioziniai statiniai iš „molio akmens“ atsirado gerokai prieš mūsų erą. Iš senovės Egipto ir Mesopotamijos, kur plytų deginimu jau užsiimdavo 3 tūkstantmečius prieš Kristų, keraminių plytų gamybos technika išplito visame pasaulyje.

Vienas iš pasaulio stebuklų, šventasis Babelio bokštas (zikuratas), pastatytas dievo Babilono Marduko garbei, buvo septynių aukštų pastatas iš plytų, tai patvirtina archeologiniai kasinėjimai 1899 - 1917 metais. O bokšto apdaila, pasak Herodoto, buvo išpildyta iš mėlynos spalvos glazūruotų plytų. Plytos buvo naudojamos ir kitų pastatų statybai. Tai atnešė šlovę Babilonui karaliaus Nebukadnezaro valdymo laikais - VI amžiuje prieš Kristų.

Seniausiu plytų tipu Vakarų pusrutulyje yra samanas. Samanas buvo gaminamas iš akytos kalkakmenio molio su dervos, kvarco ir kitų mineralų priemaišomis, suformuotas džiuvo saulėje. Kalkių akyto molio galima rasti sausuose regionuose  visame pasaulyje, tačiau daugiausia jo išgaunama Centrinėje Amerikoje, Meksikoje ir Jungtinių Amerikos Valstijų pietvakarinėse srityse. Saulės piramidė buvo sukurta senovės actekų genties XV amžiuje iš samano ir vis dar nėra sunaikinta.

Skirtingai nuo šiuolaikinės plytos ta, senovinė, buvo kvadratinė ir plokščia (šonai apie 30-60 cm, o storis tik 3-9 cm).

Didžioji plytų panaudojimo reikšmė senovės Romos architektūroje, tai ypač pastebima senovės Italijoje, kur dominavo etruskai. Jie ne tik statė savo šventyklas iš plytų, bet ir puošdavo jas terakotinėmis detalėmis. Plytos to laikotarpio pastatuose jau įgyja mums priimtinas pailgas formas.

Pigios statybinės medžiagos plačiai naudojamos tiltų ir tvirtovių statybose, ir to pasėkoje buvo platinamos kartu su Romos kariuomenę okupuotose teritorijose, kurios tapo Romos imperijos provincijomis. Plytų formavimu ir deginimu užsiimdavo ir pagalbinės kariuomenės ir legionų kariai, kurie žymėjo pagamintas plytas savo karinio vieneto ženklais. Po Romos imperijos žlugimo plytų gamyba Europoje sustojo ir buvo atgaivinta tik XI-XII a., kai prasidėjo spartus miestų augimas.

Nuo plukto ar drėbto molio iki keraminių gaminių praėjo ilgas evoliucijos laikotarpis. Modernių technologijų dėka plyta jau seniai nėra atskirų amatininkų gaminys, o automatizuoto, nuolatos kontroliuojamo gamybinio proceso produktas. Didžiausi technologinių procesų pokyčiai įvyko XIX šimtmečio antroje pusėje.

Lietuvos plytų istorija

Plyta - svarbiausia mūsų statybinė medžiaga - nuraudonino pilimis Nemuno šalį, iškėlė renesanso varpines ir Vilniaus universitetą, išgarsino Lietuvą baroko šedevrais.

Viena iš seniausių Lietuvos plytinių - Rokų, atšventusi 400 metų jubiliejų. 

XVI - XVII a. Lietuvje atsirado daug plytinių. Plytinių pastatai nebūdavo ilgalaikiai - plytinę sudarydavo pašiūrės ir sumūrytos degimo krosnys. Iškasus molį, plytinės vieta būdavo keičiama, tradiciškai likdavo tik vardas. 1603 metais Rokuose veikė Bernardinų vienuolyno plytinė, iš kurios plytų pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia ir vienuolyno rūmai Kaune. Rokakiemio kaime 1603 m. vienuoliams buvęs skirtas gabalas žemės, "kad ten būtų gaminamos ir degamos plytos ir bei čerpės" ir papildomai dovanoja žemių - tai Rudbalės lanka už Rokakiemio.

Taip pat turtinga ir IV-ojo forto istorija. Jį statė daugiausia iš čia pat laikinose vietinėse Frandzeliavos kaimo plytinėse išdegtų plytų: tą liudija ir ant kai kurių plytų išlikę užrašai: Ф1, Ф3, Ф4 ... Jie žymi degimo vietą. Plytų vežta ir iš Rokų gyventojų nuosavų Frandzeliavos dvaro plytinių.

Keraminė plyta – seniausia dirbtinė statybinė medžiaga, kurią žmogus naudoja jau tūkstančius metų. Molis, vanduo, oras ir ugnis yra pagrindiniai gamtiniai šaltiniai, naudojami keraminių medžiagų gamyboje. Todėl jų įtaka palankiai veikia ir garantuoja namų gyventojams sveiką aplinką, harmoningai įsiliedama į jų gyvenimą ir atnešdama dalį gamtos.